Skiepai Vaikams – iš gydytojos lūpų

Nuo kokių pavojingų ligų šiandien gali apsaugoti skiepai vaikams? Ir kodėl tai daryti – būtina net ir pandemijos metu? Atsako Santaros klinikų Vaikų priėmimo-skubios pagalbos skyriaus gydytoja-konsultantė, doc. dr. Sigita Burokienė.

– Pagal šiuo metu galiojantį vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, naujagimiai, kūdikiai ir vaikai valstybės lėšomis skiepijami nuo 14 infekcijų: tuberkuliozės, hepatito B, difterijos, stabligės, kokliušo, poliomielito, Haemophilus influenzae B tipo infekcijos, tymų, epideminio parotito, raudonukės, pneumokokinės infekcijos, meningokinės (B tipo) infekcijos, žmogaus papilomos viruso ir rotavirusinės infekcijos. Visos šios ligos – labai pavojingos, galinčios sukelti sunkių komplikacijų ar baigtis mirtimi. 

Nemažai tėvų savo lėšomis paskiepija vaikus ir nuo kitų pavojingų ligų, tokių kaip vėjaraupiai ar erkinis encefalitas. Šios infekcijos gali komplikuotis sunkiu nervų sistemos pažeidimu. Tikėtina, kad greitu laiku šie skiepai bus prieinami visiems vaikams. 

Skiepai vaikams gali apsaugoti nuo ypač pavojingų ligų – poliomielito, difterijos ir stabligės, kurių mirtingumas siekia 30 proc. Džiugina, kad poliomielito Lietuvoje nebeturime daugiau nei 4 dešimtmečius, tačiau 1992 metais įvykęs poliomielito protrūkis Nyderlanduose neleidžia teigti, kad poliomielitas jau išnyko. Difterijos ir stabligės praeitą dešimtmetį dar turėjome ir Lietuvoje, o kai kuriose šalyse šios ligos vis dar plinta intensyviai, jas gali atvežti keliautojai.  

Norėčiau išskirti kokliušą, tymus ir meningokokinę infekciją, kurios pavojingiausios kūdikiams – susirgus sunkia ligos forma, rizika numirti yra itin didelė. Gaila, bet šių ligų dar pasitaiko. Pastaraisiais metais sumažėjo stacionare gydomų vaikų dėl sunkių pneumonijų, komplikuotų ausų uždegimų, viduriavimo, meningitų, tai – vaikų skiepijimo rezultatas.  

Ar šiuo metu globaliai siaučianti COVID-19 pandemija turėjo (ar turi) įtakos vaikų vakcinavimo mastams Lietuvoje?

Taip, pandemija padarė neigiamą įtaką vakcinacijos procesui, ypač pernai pavasarį, kai apribojus planinių paslaugų teikimą buvo sutrikdytas skiepijimo procesas. Šiandien nemažai mano pacientų tėvų teigia, kad skiepai vaikams pagal kalendorių vėluoja jau kelis mėnesius, tad išlieka grėsmė, kad taip suskiepyta vakcina gali nesukurti pakankamo imuniteto. 

Viena mama pasiguodė, kad prasidėjus karantinui, jų šeimos gydytoja teikia paslaugas tik nuotoliniu būdu. Kadangi skirti skiepų vaikams neapžiūrėjus gydytojui negalima, tai vaikas taip 4 mėnesius tebelaukia. Tad teko patarti pasirinkti kitą PSPĮ ar gydytoją. 

ULAC bendri Lietuvos duomenys rodo, kad vakcinacijos apimtys sumažėję vos keliais procentais. Kūdikių skiepijimo apimtys mažėjo ne taip smarkiai (1 proc.), kaip vyresnių vaikų (2-3 proc.). Nors procentai tarsi nedideli, tačiau nepaskiepytų vaikų dalis padidėjo daugiau nei 1000 vaikų. Deja, vakcinavimo terminų nesilaikymas, didesnė neskiepytų vaikų dalis gali sudaryti tinkamas sąlygas skiepais valdomų ligų protrūkiams.

Svarbu paminėti ir tai, kad šiandien apie skiepus vaikams, ypač nuo COVID-19, kiekvienas turi savo nuomonę. Kartais – labai keistą, apipintą mitais. Gaila, kai visuomenėje žinomi žmonės, kai kurie politikai ginčija skiepijimo naudą, tuo sukeldami tėvams dvejones ar paskatinimą atsisakyti skiepyti savo vaiką. Taip pat, jeigu apie skiepijimą yra diskutuojama artimoje aplinkoje, kažkas pasidalina patirtimi apie šalutinį poveikį, tėvai dažniau bus nusistatę neskiepyti ar pradės dvejoti. 

Visiems, kurie neapsisprendę, abejoja, noriu priminti, jog dar neseniai, vos prieš kelis dešimtmečius buvo normalu vežti vaikus ant galinės sėdynės, neprisisegusius saugos diržų, o kūdikius – tiesiog laikyti ant rankų, o ne specialioje kėdutėje. Tuomet vaikų mirtys ar stiprūs sužalojimai autoavarijose buvo daug dažnesni, negu dabar, kai prisegti vaiką yra tiesiog įprotis, o vežti kūdikius ir jaunesnio ikimokyklinio amžiaus vaikus specialioje kėdutėje – savaime suprantamas dalykas. 

Dar dabar atsimenu tą socialinę reklamą, kai avarijos metu maža mergaitė iškrenta pro priekinį automobilio langą. Po šios reklamos man nebereikėjo raginti savo vaikų prisisegti saugos diržų. Ką tuo noriu pasakyti? Proaktyvūs veiksmai, užkertantys kelią nelaimei (šiuo atveju – ligai), yra daug efektyvesni ir atneša daugiau naudos. Skiepai vaikams – būtent tokia priemonė.

Kalbant apie skiepus vaikams, ko labiausiai baiminasi tėvai?

Vienus neramina pašalinis skiepų poveikis, kiti įsitikinę, kad kūdikiai gauna per daug skiepų. Apklausos rodo, kad vis dar daug tėvų mano, jog vakcinos nesaugios. Tiesa, pasidžiaugti galima tuo, kad jau šimtus kartų paneigta „teorija“ apie skiepų sukeltą autizmą vis rečiau girdima, kaip priežastis neskiepyti vaiko.

Visgi, šiandien susiduriame su kita problema – dalis tėvų įsitikinę, kad jų vaikai skiepais valdomomis infekcijomis nesusirgs, todėl rizikuoja ir savo vaikų neskiepija. Kartais išgirstame tėvų nuomonę, kad geriau tegul vaikas perserga ir taip įgyja imunitetą. Tai – labai neatsakingas požiūris. Tikrai niekam nelinkiu, kad jų kūdikis susirgtų kokliušu, meningokokiniu sepsiu ar kita sunkia liga.

Tėvams nerimą kelia ir tai, kad į vakcinas dedamos kenksmingos vaikui medžiagos, pavyzdžiui, gyvsidabris (tiomersalis), nors jo su maistu gauname kur kas daugiau nei su vakcina. Svarbu žinoti, jog į vakcinos sudėtį įeinantis gyvsidabris yra kitos formos nei aplinkoje ir greičiau išskiriamas iš organizmo, be to, gyvsidabrio druskos nebenaudojamos daugumos skiepų vaikams gamyboje (labiau dėl neigiamo visuomenės požiūrio). 

Ką sakote tėvams, kurie kategoriškai atsisako skiepyti vaikus nuo ligų, nuo kurių, jūsų manymu, neskiepyti yra per daug rizikinga?

Pirmiausia bandau suprasti, kokios priežastys nulėmė tokį sprendimą. Skiriu tam nemažai laiko, aptariame ir ligų pavojus. Taip pat stengiuosi jiems paaiškinti, kaip skiepai vaikams veikia, kokios yra pašalinės reakcijos, kaip prižiūrėti vaiką paskiepijus ir ką daryti pasireiškus pašalinėms reakcijoms. 

Būtent nepageidaujamos reakcijos – tai, ko dažnai tėvai išsigąsta paskaitę informacinį lapelį. Visgi, svarbu suprasti, jog vaistų gamintojai privalo išvardinti visas įmanomas ir labai retas nepageidaujamas reakcijas, bei žinoti, kaip atskirti, ar tai – normali reakcija, ar jau nepageidaujamas vakcinos poveikis, kuris turi būti įvertintas gydytojo ir privalomai registruojamas. 

Tokiais atvejais, kai kontraindikacijų skiepams nėra, o tėvai vis tiek nesutinka atlikti skiepo,  tenka paaiškinti, kad jie priima sprendimą ne už save, bet už kitą žmogų. Ar tikrai užaugęs vaikas bus laimingas, turėdamas didesnę riziką susirgti pavojingomis infekcinėmis ligomis? 

Beje, žinau atvejų, kai biologijos šešiolikmečiai išreiškia norą pasiskiepyti visomis, ankstyvoje vaikystėje praleistomis vakcinomis. Už tai „ačiū“ savo tėvams, tikriausiai, jie nepasako… 

Prisiminkime prieš keletą metų turėtą pamoką su tymais. Iki 2016-ųjų mažėjusios tymų apimtys leido galvoti, kad ir tymai suvaldyti, tačiau dėl sumažėjusių vaikų skiepijimo apimčių tymai sugrįžo 2018-2019 metais. 

PSO duomenimis nuo tymų mirė apie 350 tūkst. žmonių. Liga neaplenkė ir Lietuvos. 2019 metais registruoti 834 tymų atvejai. Daugiausiai sirgo vaikai. Iki 1963 metų, kai buvo atrasta tymų vakcina, kasmet pasaulyje mirdavo apie 2,6 mln žmonių, daugiausiai vaikų.

Ką būtina žinoti, pasikiepijus vaiką? Ko patariate vengti? Kaip atpažinti nepageidaujamas vaikų skiepų reakcijas bei jas įvertinti tinkamai?

Pirmą parą po skiepo reikėtų vengti aktyvios veiklos – nemaudyti vaiko, saugoti nuo peršalimo (neiti į lauką šaltuoju metų laiku, vėjuotą, lietingą dieną). Svarbu nepažeisti, netrinti ar kitaip nesudirginti skiepų dūrio vietos. 

Po skiepo vaikui gali pasireikšti vietinės reakcijos – patinimas, paraudimas, sukietėjimas dūrio vietoje. Vietinės reakcijos labai dažnos ir gali būti net kas antram paskiepytam. Gali atsirasti bendro pobūdžio reakcijos – pakilusi temperatūra, galvos skausmas, neramumas, bėrimas. 

Organizmo reakcija į kiekvieną skiepą yra nevienoda. Tarkime, karščiavimas iki 38,0 °C, trunkantis iki 48 val. yra natūrali organizmo reakcija į skiepą, vaikui visiškai nepavojinga. 

Jeigu karščiuojantis vaikas yra neramus, temperatūra nemažėja, patartina duoti paracetamolio, daugiau skysčių, neapkloti storomis antklodėmis (organizmas negalės atiduoti į aplinką šilumos pertekliaus). Beje, skiepijant vaikus kai kuriais skiepais, pavyzdžiui, nuo meningoko, rekomenduojama paracemolį duoti profilaktiškai. Ilgiau nei 48 val. trunkantis karščiavimas ar karščiavimas virš 38,5 °C jau laikomas nepageidaujamu reiškiniu, ir reikalinga gydytojo konsultacija.

Labai noriu paskatinti visus tėvus aptarti jiems kylančius klausimus apie skiepus vaikams ir  vaikų sveikatą pirmiausia ne su „Google“, kaimynu ar draugu, o vaiko gydytoju. Abipusis pasitikėjimas ir bendras tikslas padėti vaikui – būtinos sąlygos sėkmingai vaiko sveikatos priežiūrai. Vaikai – irgi žmonės, tik už juos sprendimą priima jų atstovai – tėvai, tad dvejojantiems tėvams siūlau pasikliauti gydytojais bei mokslo ir laiko įrodymais. 

STRAIPSNĮ ŽURNALE “JI” RASITE ČIA