◊ Rasa, kodėl pasirinkote gydytojo profesiją, vaikų neurologijos kryptį?

Manau, kad nemažą įtaką mano sprendimui padarė tėvai. Abu jie – medikai. Tais laikais mūsų šeima gavo valstybinį butą tame pačiame pastate, kur buvo įsikūrusi ligoninė, tad mėgstu pajuokauti, jog ir gimiau, ir užaugau ligoninėje. O kodėl neurologė? Klausimas – filosofiškas. Manau, jog už tai galėčiau dėkoti gyd. neurologei Aurelijai Jučaitei, kuri man studijuojant dėstė neurologiją ir labai sudomino šiuo dalyku.

◊ Ar dirbti su pačiais jauniausiais pacientais – kitaip nei suaugusiais?

Iš tiesų, su vaikais reikia mokėti surasti ryšį, kompromisą, dažniausiai – žaidimo būdu sutarti, kad jie darytų tai, ko tikrai nenori daryti (juokiasi).

◊ Kaip nuteikti vaiką gydytojo konsultacijai? Ką patariate tėvams?

Svarbu vaikui paaiškinti, kodėl jam reikės lankytis pas gydytoją, ko tikėtis vizito metu ir t.t. Dažna klaida, kurią daro dalis tėvų, jie sako: nebijok, tau nieko nedarys. Tačiau tai – netiesa. Juk gydytojas ir kalbina, ir prašo atlikti kokias užduotis ar procedūras. Sykį pajutęs apgavystę, kitą kartą vaikas ima nepasitikėti gydytoju. Todėl mano patarimas – būkite atviri.

◊ Ar dažnai į jus kreipiasi tėvai, internete prisiskaitę įvairiausių neurologinių diagnozių?

Dažniau, galbūt, tenka susidurti su tuo, jog žmonės mato detales, bet nemato visumos. Kaip tame anekdote, kur veikia atskiras kairės ir dešinės ausies specialistas… Aš esu bendrojo, holistinio požiūrio atstovas. Tikiu, kad neurologijoje, kaip ir kitose srityse, labai svarbu matyti kompleksinį vaizdą.

◊ Pabaigai, klausimas iš gyvenimo būdo srities. Laisvalaikiu žaidžiate kerlingą, kuo įdomus šis sportas? Kokių dar hobių turite?